Profesionalai ir savo sričių specialistai, iš kurių išgirstu dažniau „aš nežinau”, žino kur kas daugiau nei tie, iš kurių retai kada išgirstu tokį atsakymą.
Neriu giliau įsisąmoninant.
Kai kam nors arba pati sau įsivardiju, kad „aš nežinau” – tai man atveria naujas galimybes sužinoti, paskatina norą atrasti ir aktyvuoja mąstymą pažinti ir suvokti.
Kuomet sakau, kad žinau, nors iš tiesų nežinau – tai sukuria iliuziją, kad esu „ekspertė”, formuojasi iškreiptas įvaizdis, o gal net kaukė, kuri sustabdo mano tobulėjimą, ji tik suteikia momentą „sužibėti”. Ir ko vertas šis „sužibėjimas”?
Net, jeigu tariamo žinojimo kaukę panaudoju retai ar tik akimirkai, palaipsniui tampa sunkiau suvokti reiškinius aiškiai – lyg per rūką žvelgčiau į situaciją ar problemą. Iš tiesų, „ekspertės kaukė” aptemdo protą.
Perdėtas pasitikėjimas savimi ar savo žinojimu galiausiai stipriai nuvilia, ne tik tuo, kad „sužibėti” retai kada pavyksta, bet svarbiausia tuo, kad taip užkertamas sau kelias tobulėti, t.y. slopinamas mąstymas ir informacijos priėmimas.
Aiškumas ir atvirumas sau atsiperka, kad ir kaip viliotų momentinė tariamo žinojimo kaukė.
Suvokiant,
Jolita Knezytė
LinkedIn
