Patirtis ir jausmas, kai klysti, augi ir laimi, ir visa tai realizuoji kartu su komanda, kuria stiprų tarpusavio ryšį, tuomet tampa įmanoma tai, kas anksčiau atrodė nerealu.
Siekiant bendro tikslo kur kas lengviau ir greičiau pavyksta įgyvendinti išsikeltus tikslus, kuomet kiekvienas komandos narys prisiima atsakomybę, klausosi ir mokosi vienas iš kito. Atsakomybė neatsiranda, ji asmeniškai prisiimama, ir tai ne tas pats, kas pareiga ar įsipareigojimas.
Nebeturime tokios prabangos – laiko tarpasmeniniams „žaidimams“ – arba mes mokomės ir augame, arba pasiduodame vertės nekuriančioms veikloms ir taip prarandame savo konkurencinius pranašumus. Atvirumas tapo ne pageidautina, o būtina sąlyga efektyviam bendradarbiavimui.
Nesusipratimai ir milžiniškas laiko švaistymas komandose nutinka dėl negebėjimo išgirsti. Kai girdime žodžius, tai dar nereiškia, kad klausomės. Drąsos reikia ne tik kalbėti, o ir nurimti, ir klausytis. Pats trumpiausias kelias komandai padaryti proveržį – tai išmokti jos nariams klausytis vienas kito.