Užeikite, užeikite, visi dalyviai savi. Savi ir gal net jau vieni kitiems kiek įkyrėję. 
Įdomu, ar pastebite:
- Kiek laiko praleidžiate savo „galvos viduje“, o ne aplinkoje, kurioje esate?
- Kiek dienoje įvyksta svarbių pasitarimų, kurių dauguma yra su savimi?
- Ar pokalbiai su savimi labiau išeikvoja energiją, ar įkrauna energijos?
- Kaip atpažįstate savo mintį, kad tai tėra nuomonė, o kada jau faktas?
- Įsivaizduokite, šiandien šiuos pokalbius visi aplinkui išgirsta…
Tyrimai atskleidžia, kad didžioji dalis pokalbių yra pokalbiai su savimi, tik kartais juose dalyvauja ir kiti žmonės. Pagrindiniai dalyviai pokalbiuose su savimi yra mintys. Turbūt neatsitiktinai teigiama, kad labiausiai žmogus yra priklausomas nuo minčių.
Mintys mums pasakoja apie mūsų gyvenimą ir patarinėja, kaip mums gyventi. Dauguma mūsų minčių nusako, kaip mes žiūrime į gyvenimą ir (gal kiek per dažnai) kaip norime gyventi arba koks privalo būti gyvenimas. Dažnai manome, kad mintys yra:
Tikrovė – tarsi tai, apie ką galvojame, iš tikrųjų vyktų čia ir dabar.
Tiesa – visiškai tikime jomis.
Svarbios – žiūrime į mintis rimtai ir skiriame joms visą dėmesį.
Įsakymai – automatiškai joms paklūstame.
Protingos – pasikliaujame ir vadovaujamės jomis.
Grėsmingos – kai kurios jų keliančios nerimą ar baimę, todėl jaučiame poreikį jų atsikratyti.
Tačiau toks požiūris į savo mintis sukelia visą virtinę kliūčių. Tuomet mes pernelyg sureikšminame savo mintis – taip jos pasiglemžia mūsų dėmesį, laiką ir energiją, ir atitolina nuo tikrovės. O juk mintys tėra garsai, žodžiai, istorijos, kalbos nuotrupos, vaizdiniai ir pramanai…
Ir dar, mintys sukuria kančią. Dažniausiai pasitaikanti žmogaus kančia yra, kuomet mintys vis ginčijasi su tikrove. Vien įgudus pastebėti savo mintis, kurios ginčijasi su tikrove, ir nebeskirti joms dėmesio, gyvenimas tampa stebėtinai patrauklesnis. Yra net tokia statistika: vidutiniškai 70 proc. mūsų dienos yra gera, 28 proc. neutrali ir tik apie 2 proc. to, kas dienoje įvyksta, yra blogo. Tačiau mes linkę apie šiuos 2 proc. galvoti itin dažnai – net daugiau nei 70 proc. dienos laiko! Tad realybė yra kur kas malonesnė nei mes esame linkę susikurti istorijų apie ją.
Vertėtų perimti kontrolę iš kylančių minčių ir sąmoningai jas persvarstyti. Kaip ir gyvenime su įvykiais, kurie mums nutinka, taip ir su mintimis – esmė ne tai, kokios mintys mus „užpuola“, bet kaip mes į jas reaguojame. O tai nereiškia joms priešintis, neigti jas ar išaukštinti, paklūsti ar net „statyti iš jų tvirtovę“, tai reiškia priimti, kad jos štai tokios užklydo, ir AŠ renkuosi ką toliau su jomis veikti.
Šiame pasitarime kritiškai svarbu taikiai susitarti (kiek kitu kampu sužinoti apie tai galite čia). Vertinant savo mintis svarbu ne tai, ar jos teigiamos/neigiamos, teisingos/neteisingos, malonios/nemalonios…, bet tai, ar jos padeda man kurti visavertį gyvenimą. Tad „patikrinkime“ savo mintis:
- Ar šios mintys/mintis yra tiesa?
- Kaip aš galiu užtikrintai žinoti, kad tai yra tiesa?
- Kaip aš reaguoju į šią mintį/mintis?
- Kas aš esu be šios minties/istorijos?
- Kokia būtų gera priežastis nebeskirti dėmesio šiai minčiai?
- Kokia galėtų būti priežastis, nekelianti man įtampos ar kančios, kad šia mintimi vadovaučiausi?
Mintys nėra AŠ. Juk kartais mūsų galvoje įsivyrauja tyla, bet dingus mintims mes neišnykstame. Todėl drąsiai žvelkime į jas kaip į svečius, kurie užsuko laikinai pasisvečiuoti.
Vertingų ir praturtinančių jums „svečių“ 😊
Jolita Knezytė
LinkedIn
