Kritinis mąstymas – turbūt vienintelis priešnuodis prieš manipuliacijas ir saviapgaulę.
Pripažinkime, iš prigimties esame linkę pasaulį suvokti siaurai, iš sau naudingos perspektyvos. Mes norime, kad pasaulis mums būtų patogus, atitiktų mūsų poreikius ir interesus čia ir dabar. Šia linkme krypsta ir mūsų mąstymas – link savanaudiškų tikslų ir savęs pateisinimo. Ir tai vyksta nesąmoningai.
Paradoksas tas, kad tokiu atveju mus valdo iracionalus mąstymas, kuris mums atrodo net labai racionalus. Toks mąstymas ilgalaike prasme atneša mums daugiau žalos nei naudos. Tik tuomet, kai pradedame sąmoningai ugdyti gebėjimą analizuoti savo mąstymą, pradedame atpažinti savo mąstymo klaidas ir pastebėti kitas pasirinkimo alternatyvas.
Kai mąstome, verta pasitikrinti, ar mūsų mąstymas aiškus, tikslus, tinkamas ir logiškas, gilus ir platus, reikšmingas ir net sąžiningas. Mūsų ir kitų mąstymas turi kokį nors tikslą, yra susijęs su kokio nors klausimo ar problemos sprendimu, remiasi vienokia ar kitokia informacija, idėjomis, prielaidomis. Be to, mąstymas turi pasekmes ir į tą patį dalyką galimi skirtingi požiūriai. Stengdamiesi pažinti savo ar kitų mąstymą, turime įvertinti visus šiuos elementus.
Veiksminga strategija – užduoti sau klausimus. Tai vienas iš būdų stiprinti savojo kritinio mąstymo galias, kuriuo, deja, retokai mes naudojamės.
Koks būtų iš to laimėjimas? Kokybiškesnis ir inovatyvesnis sprendimų priėmimas, lankstumas, įtaka, greitis mokytis ir veikti, geresni tarpusavio santykiai ir efektyvesnis bendradarbiavimas, didesnis pasitikėjimas savimi ir didesnis pasitenkinimas tuo ką ir kaip veikiu.
Ir jeigu dabar nepavyksta, tai nereiškia, kad neturiu tam gebėjimų. Kritinis mąstymas ugdomas – jį pravartu treniruoti kaip raumenį. Rezultatas bus, tik laiko klausimas, na, ir šiek tiek pastangų.
Tam labai svarbu stabtelti ir pastebėti (kas šių dienų bėgime ir įtampoje nėra lengva užduotis, tačiau privaloma norint išlaikyti aiškų-aštrų protą), kad atkreipti dėmesį:
Kaip aš mąstau? Ar man aiškus mano mąstymas? Ar galiu kitiems paaiškinti tai, ką galvoju?- Kas paskatino mano tokį mąstymo kelią?
- Kokia mintis, emocija ir koks situacijos interpretavimas „atvedė“ mane prie tokio mąstymo?
- Kaip mano toks mąstymas veikia mane ir kitus? Kaip mano mąstymas daro įtaką įvykių eigai?
- Ką galiu pakeisti savo mąstyme? Kokį turiu pasirinkimą?
- Ką aš iš tikrųjų žinau (apie save, situaciją, kitą asmenį, pasaulio įvykius)?
- Kokie įsitikinimai, kuriuos aš priėmiau nepakankamai kritiškai, neleidžia man įžvelgti tikrosios esmės?
- Kaip dažnai aš abejoju savo įsitikinimais, kai turiu įrodymų, kad jie nepagrįsti?
- Kaip dažnai aš išsakau savo požiūrį, kai jis nesutampa su daugumos požiūriu?
Tinkamai padrąsinti ir praktikuodamiesi žmonės gali įveikti savo polinkį į šališką mąstymą, ir išmokti mąstyti kritiškai: susiformuoti pagrįstus požiūrius, daryti pagrįstas išvadas, mąstyti aiškiai, tiksliai, pagrįstai ir logiškai, įtikinti vieni kitus pateikdami argumentus ir įrodymus.
Štai keletas savybių, kurias turi kritiškai mąstantys žmonės. Jie geba pripažinti ir atpažinti įgimtą egocentrizmą, polinkį į šališką mąstymą, išankstines nuostatas, galimą požiūrio, žinių ribotumą ir nuoširdžiai stengiasi šių dalykų vengti. Jie turi drąsos atvirai analizuoti idėjas net ir tais atvejais, kai tai gali būti sunku ir skausminga. Tuo pačiu, nori ir sugeba suprasti kito mąstymą, jo mąstymo prielaidas, argumentus. Jie atviri pagrįstiems požiūriams, jie priima vertingas idėjas net ir tais atvejais, kai visuomenė, kurioje jie gyvena, tų idėjų nelaiko vertingomis. Jie laisvai pasirenka vertybes, kuriomis grindžia savo gyvenimą. Jie rūpinasi savo mąstymo tobulinimu ir sugeba mąstyti paisant požiūrių įvairovės.
Kitų žmonių požiūriai skiriasi nuo mūsiškio, todėl reikia pastangų, gal net šiek tiek atkaklumo, kad suprastume, kokia informacija remiasi kiti žmonės, kaip tą informaciją interpretuoja, ko jie siekia, kaip supranta pasaulį.
Kritiškai mąstantys žmonės pagarbiai klausosi kitų, tačiau visko, kas sakoma, „nepriima už gryną pinigą“ – kitų idėjos analizuojamos, lyginamos, vertinamos, keliami klausimai:
- Kas iš tikrųjų vyksta šioje situacijoje?
- Kokių tikslų siekia pašnekovas?
- Kokia informacija remiasi? Kokiomis prielaidomis vadovaujasi? Kokiais argumentais paremta nuomonė?
- Kaip skirtinga informacija dera tarpusavyje?
- Kas galėtų atsitikti paaiškėjus naujiems faktams, ar mano nuomonė liktų nepakitusi?
- Kaip ši informacija veikia mano įsitikinimus, o gal ir „trigerius“?
- Ar pateikiama informacija nėra vienakryptė, tendencinga, kam ji tokia gali būti naudinga?
- Kur ji veda, kokios galimos siūlymo pasekmės mano ir kitų gyvenimui?
Tokio pobūdžio klausimai nereiškia, kad asmuo paranojiškai įtarus ar kietakaktis. Tai reiškia, kad jam būdingas gyvas, sveikas skepticizmas, neleidžiantis pasiduoti manipuliacijoms, kad jis atidus klausytojas, skaitytojas ir žiūrėtojas, kad jis klauso, skaito, žiūri aktyviai mąstydamas.
Kritinis mąstymas – tai individualus mąstymas, prisiimant už jį atsakomybę. Kiekvienas žmogus mąsto savaip, remdamasis savo žiniomis, patirtimi, nuostatomis, ir dažnu atveju, tai nulemia jo gyvenimo kokybę. Tad, tai tavo atsakomybė ir apsisprendimas pažinti ir tobulinti savąjį mąstymą. Tai darbas, kurio niekas už tave neatliks, – jį turi atlikti pats(-i).
Ir dar, kritinio mąstymo ugdymas niekada nėra baigtinis procesas.
Tiek šį kartą pamąstymų,
Jolita Knezytė
LinkedIn
