Komandoje pasitikėjimas atspindi atsakomybę. Paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad tai kaip aš mąstau ir kokie manyje kyla jausmai apie kitus priklauso nuo kitų (elgesio, požiūrio, vertinimo ir pan.). Iš tiesų, aš matau kitą žmogų tokį, kokiu aš jį matau, ir tai priklauso nuo manęs.
Tai, ar pasitikiu kitais, ar ne, yra mažiau susiję su kitais, labiau su mano gebėjimu reaguoti-atsakyti į tai, ką daro kiti. Tai mano atsakomybėje ir priklauso nuo mano mąstymo įpročių bei požiūrio. Pasitikėjimui atsirasti nėra kito kelio, tik pradėti pasitikėti – surizikuoti. Joks kompetencijos lygis ar įkvepianti vizija, ar vadovo charizma nekompensuos menko pasitikėjimo. O santykiai be pasitikėjimo – tai, kaip telefonas be tinklo ryšio.
Kiekvienas žmogus darbe ar bendruomenėje galėtų būti daug produktyvesnis, jei prisiimtų visą atsakomybę už savo komandos ar santykių, kurių dalimi jis yra, kokybę ir produktyvumą. Ir tai nereiškia, kad jis turi atlikti darbus už kitus.
Individualių įsipareigojimų įvykdymas beveik visada priklauso nuo sėkmingų santykių su kitais ir jų darbo. Asmeniškai prisiimant atsakomybę už bendrą rezultatą, darant viską, kad mano indėlis būtų naudingas kitiems, suformuoja efektyvaus bendradarbiavimo įgūdį.
Šis asmeninis įgūdis komandoje keičia iš esmės bendradarbiavimo kokybę ir rezultatus. Ir tai yra labiau asmeninė atsakomybė, mąstymo įpročių bei požiūrio reikalas, o ne kolegų ar vadovo įtaka.
Pasitikrinkime – kiek mes esame komanda, o kiek vadovo prižiūrima grupė žmonių?
Skirkime šiek tiek laiko ir papraktikuokime atvirumą su savimi ir kolegomis – padiskutuokime ties tuo, kaip mes, komandos nariai individualiai, ir kaip komanda, veikiame (iš tiesų):
- Ar užduodu tinkamus klausimus (neskubu su vertinimais ir sprendimais)? Ar klausiu ir „kvailų klausimų”?
- Gal mąstau labiau iš individualios pozicijos nei iš komandinės perspektyvos?
- Ar asmeniškai pasvarstau apie didelius bendrus tikslus ir pasidalinu apie tai su komanda?
- O gal labiau sutelkiu dėmesį į asmeninius reikalus nei į bendrus susitarimus?
- Ar kartais nesusikoncentruoju per dažnai į tai, kas patogu ir komfortiška, t.y. man asmeniškai gerai pažystama, kur man daug mąstyti nereikia?
- Gal esu per daug užimtas(-a), kad dalyvaučiau bendruose susitikimuose? O gal neišsakau, kad kai kurių susirinkimų vertės nematau?
- Mes apdovanojimais skatiname asmeniškai ar visą komandą?
- Ar mes reikalaujame vieni iš kitų atskaitomybės?
- Ar aš prisiimu komandinį tikslą kaip savo asmeninį?
- Ar mes komandoje paįvairiname, t.y. pasvarstome ir praktikuojame kitokias galimas darbo kartu alternatyvas?
- Ar mes sprendžiame konfliktus, o gal „užglaistome“ juos arba jų vengiame?
- Ar aš laukiu, kol vadovas užduos kryptį ir iškels svarbius klausimus?
- Kiek dedu pastangų giliai suvokti ir sistemingai įvertinti komandoje vykstančius procesus?
- Kaip dažnai paaiškinu komandos nariui, kai jaučiu, kad gali būti jam/jai ir neaišku, nors jis/ji ir neklausia?
- Ar aš tikiu, kad mes (komanda) galime ir sugebame spręsti esmines svarbias problemas?
- Ar keliu problemas, kurios atsiranda už komandos ribų, tačiau yra susijusios su mano komanda?
- Kiek aš kovoju už savo komandos narius ir palaikau juos?
- Ar dažnai išvengiu įsipareigojimo ką nors atlikti asmeniškai vardan komandos bendro reikalo?
Tikėtina ateis minčių, ką norėtųsi ir galėtume daryti kitaip, kad išties būtume komanda.
Juk patirtis ir jausmas, kai klysti, augi ir laimi, ir visa tai realizuoji kartu su komanda, kuria stiprų tarpusavio ryšį, tuomet tampa įmanoma tai, kas anksčiau atrodė nerealu, ne tik kartu, o ir asmeniškai.
Ryšyje,
Jolita Knezytė
LinkedIn
