Kodėl vienos idėjos gyvuoja, o kitos miršta? Kaip klaidinga idėja gali išstumti teisingą? Ir kodėl vienos idėjos yra labiau užkrečiamos nei kitos?
Markas Tvenas yra pasakęs: „Melas gali apskrieti aplink pasaulį greičiau, nei tiesa apsiaus batus“. Miesto legendos, sąmokslo teorijos, šarlataniška „liaudies medicina“ plinta bauginamai lengvai. Tuo tarpu, žmonės, turintys reikšmingų idėjų deda didžiules pastangas, kad jų idėjos užkibtų.
Šį kartą dalinuosi puikiu atradimu, kuris man padeda ne tik post‘us ir straipsnius rašyti, o ir, iš esmės, aiškiau ir įtaigiau bendrauti bei perteikti mintį.
Tas atradimas yra dviejų brolių Chip Heath ir Dan Heath knygoje „Sukurta užkibti“ aprašyti šeši principai, juos broliai atrado besikartojančius užkabinančiose idėjose. Pateikiu trumpai apie šiuos principus ir mano įžvalgas juos taikant.
PAPRASTUMAS ir GILUMAS. Pirmasis užkabinančios idėjos principas man buvo lyg „nušvitimas“. Neatsitiktinai yra sakoma – tai kas genialu yra paprasta. Nors tai nėra lengva užduotis – atskleisti savo idėją paprastai, bet ne prastai, o dar ir giliai, bet šio principo besilaikant išmoksti tikslingumo ir aiškumo bei nepamesti esmės. Na, ir puikus patarimas, kuris įstrigo ir kurį praktikuoju – atmesti tai, kas nebūtina (palikti svarbiausią – vertę).
Dailininkas Modestas Malinauskas
NETIKĖTUMAS. Antrasis principas – pritraukti dėmesį, sugriauti žmonių lūkesčius/šablonus, sukelti susidomėjimą ir smalsumą, paskatinti susimąstyti – man yra kūrybiškumo lavinimo treniruotė. Šiuo atveju galima pasitelkti ir „detektyvinį scenarijų“, kuomet metodiškai atveriamos žinių spragos ir išlaikoma intriga. Iš patirties, savo ir kitų, manau, geriausiai čia suveikia ta sava charizmatiška kibirkštėlė, kuri ateina iš vidaus arba tiesiog „šauna“ netikėtai.
KONKRETUMAS. Trečiasis principas mane paskatino įsidėmėti, kad mūsų smegenys atsimena konkrečius duomenis ir tai vienintelis būdas garantuojantis, kad perteikiama mintis ar idėja reikš tą patį kiekvienam auditorijos nariui. Juk pats gyvenimas nėra abstraktus – jis kupinas apčiuopiamų detalių. O abstraktumas apsunkina idėjos supratimą ir jos įsiminimą, taip pat ir veiksmų koordinavimą.
Dar svarbu prisiminti, kad kiti žmonės nebūtinai žino tai, ką žinome mes. O ir žodis yra sutartinis kodas – ką susitariame, tą ir „turime“. Kiekvienas esame atėję iš skirtingo konteksto, kuris suformavo mums savus bendravimo kodus ir įpročius, todėl pravartu pasitikrinti, ar minimus dalykus ir reiškinius aiškiai ir suprantamai įvardijame skirtai auditorijai.
ĮTIKIMUMAS. Užkabinančios idėjos turi pačios save rekomenduoti, o tam verta pasitelkti autoritetus ar pavyzdžius, suvokimo ir palyginimo prasmes (skaičiai, statistika, įvykiai parodantys santykį), ir detales – jos pasakojimą paverčia realesniu ir labiau tikėtinu. Beje, detales žinantis žmogus dažnai sukelia pasitikėjimą savo kompetencija.
EMOCIJOS. Kaip teigia Yuval Noah Harari, žmonėms faktai nuobodūs. Tad, kad kitiems parūptų mūsų idėja, ji turi paskatinti kažką jausti. Galbūt paskatinti „nusiimti analitinius akinius“ ir sukurti kontekstą atsirasti empatijai, paliesti tai, kas svarbu ir jautru arba tiesiog itin aktualu šiandien, kartais pasijuokti iš savęs, sužadinti su „įsivaizduok…“ ir t.t., ir pan. Jausmai įkvepia žmones, išjudina energiją veiksmui – manau, tai svarbi žinutė ne tik marketingo specialistams, bet ir vadovams.
ISTORIJOS. Tai nėra tik paprastai perduodama vertinga informacija, čia slypi šis tas gilesnio. Gera istorija mums viduje sugeneruoja motyvaciją, įprasmina, moko, sutelkia, kursto vaizduotę, t.y. „kabina“ asmeniškai. Istorijos iliustruoja priežastinius ryšius, kurių anksčiau nesuvokėme ar nepastebėdavome. Jos padeda žinias į sistemą, kuri yra labiau gyvenimiška ir artimesnė mūsų kasdienai. Panašu, kad gera istorija natūraliai apima visus paminėtus penkis principus.
Pats gyvenimas kartais pakiša gerų idėjų ir jos perteikimo būdų, tad verta įgusti būti gerais stebėtojais, ir čiupti tai, kas čia ir dabar surezonavo mumyse su aplinka. Ir dar, kad ir kaip bemodeliuotume mintį, idėją ar pasakojimą, jeigu ji bent kažkiek nėra integruota savame gyvenime, vargu, ar ją pavyks perteikti užkabinančiai. Be to, kaip knygoje minima: Ne kiekviena idėja yra verta „kabliuko“.
Knyga „Sukurta užkibti“ parašyta prieš penkiolika metų – tiek visko per šį laikotarpį nutiko ir pasikeitė, tačiau išskirti principai veikia ir šiandien (žmogus taip greitai nesikeičia, kaip technologijos), tad rekomenduoju paskaityti ir taikyti savo bendravime ir komunikacijoje. Tikėtina, kad dalį šių principų jau taikote.
Užkabinančioms idėjoms tikrai būdingos tam tikros ypatybės, kurios didina tikimybę susilaukti sėkmės. Tad pasitikrinkite savąsias pagal šiuos principus – gal kils gerų įžvalgų.
Linkėjimai užkibti prasmingai,
Jolita Knezytė
LinkedIn
