Tos neišspręstos problemos, kurios savaime neišnyksta. Susidūrimas su problemomis ir jų sprendimo procesas gana skausmingas – kyla nerimas, baimė, pyktis arba kaltė, kartais net neviltis. Vengdami skausmo mes problemas ignoruojame, atidėliojame, išsisukinėjame, tačiau taip atsiranda vidinė įtampa, kuri turi daug šalutinių poveikių (fiziniai skausmai, dėmesio valdymo sutrikimai, psichologinis nestabilumas ir net psichosomatinės ligos). O juk dažniausiai, žinome ką ir kaip vertėtų daryti problemoms išspręsti, tik rečiau pasirenkame veikti atitinkamai šiam žinojimui.
Visi mes kartais subtiliais būdais privengiame atsakomybės – mes permetame ją kitam žmogui ar organizacijai, ar netikusiai situacijai, o gal ir likimui. Taip nesinori prisiimti atsakomybės ten, kur būtina tai padaryti. O juk vengdami atsakomybės mes išmokstame būti bejėgiais. Be to, vengdami problemų sprendimo įstringame vienoje vietoje ir nustojame tobulėti.
Tikroji problema yra ne intuicijos ir protinių sugebėjimų stoka, bet tas polinkis teisintis ir kaltinti kitus, kuris atima iš mūsų galimybę panaudoti tai, ką sugebame. Šis polinkis mums suteikia, deja, tik momentinį atokvėpį ir palengvėjimą, o atima labai daug – atima galimybę realizuoti savo potencialą.
Įdomiai pateikia apie atsakomybės prisiėmimą praktikuojantis psichiatras M. Scott Peck savo knygoje „Nepramintuoju taku“. Pasak jo, viena pagrindinių priežasčių yra tinginystė baimės forma. Man tai neįtikėtina įžvalga – mums taip patogu pasislėpti už baimės ir tam kartui nespręsti, neveikti, tam kartui…
Kita vertus, mes galime norėti realizuoti atsakomybę, tačiau mūsų giluminiai asmenybės konstruktai „pakiša koją“. Kartais tiesiog pritrūksta platesnio matymo ir ryžto pažvelgti giliau, kad galėtum įsivertinti ir veikti, o atsigręžus pasakyti, kad tai buvo atsakingas poelgis. Būna ir taip – atrodo, kad dabar išties prisiėmiau atsakomybę, tik netrukus realybė tau suteikia atvirą grįžtamąjį ryšį, kad tai tebuvo saviapgaulė.
Atsakomybė – toks subtilus dalykas, kuris nėra nei įsipareigojimas, nei prievolė ar pasižadėjimas, tai kur kas daugiau ir giliau, labiau, kaip nuostata, principas ar moralinis pagrindas. Geštaltinės psichoterapijos pradininkas Fritz Perls atsakomybę apibūdino, kaip gebėjimą reaguoti jaučiant, tai lyg tam tikras spontaniškumas, tiesiogiai susijęs su žmogaus gyvybingumu ir atvirumu. Paprasčiau atsakomybę galima būtų apibūdinti, ir kaip žvilgsnis į ateitį suvokiant, kad turiu galimybių ir galiu veikti, ir pasirenku veikti.
Patiko man kolegos improvizacija – atsakomybė suveikia lyg žadintuvas, kad spręstum ir veiktum. Tik kas šį žadintuvą nustato ir įkrauna, kad jis tinkamu laiku suskambėtų? Prieinu prie atsakymo, kad tai yra asmenybės branda ir sąmoningumas. Be brandos-sąmoningumo atsakomybė tėra tuščias žodis.
Ugdykime atsakomybę, augdami kaip asmenybės. Tai procesas, kurio metu plečiant savivoką ir priimant gyvenimo iššūkius, mes keičiame savo mąstymą ir požiūrį, ir taip realizuojame savo potencialą. Tam nėra amžiaus ar kažkokių gebėjimų apribojimų (tai patvirtina smegenų neuroplastiškumas) – tai labiau growth mindset, kitaip dar, psichologinio lankstumo ir mokymosi iš gyvenimo situacijų klausimas.
Atsakomybė yra savanoriškas apsisprendimas, jos kontrolės, manipuliacijų ar spaudimo priemonėmis neprimesi. Ir kažin, ar yra tokia komandinė atsakomybė – komandoje yra asmenybės ir santykiai, o kokios brandos susibūrusios asmenybės bendram tikslui ir kokį santykį tarp jų palaiko vadovas apsprendžia kokio efektyvumo yra bendradarbiavimas (apie atsakomybę komandoje užsukite pasiskaityti čia). Vadovams kelti savo ir darbuotojų sąmoningumą ir taip kartu augti kaip asmenybėms nėra lengvas kelias. Tačiau šios pastangos atsiperka visokeriopai – didesniu įsitraukimu, aukšta motyvacija, atsparumu stresinėms situacijoms ir galiausiai rezultatais.
Atsakomybės prisiėmimas gali būti ir gyvenimo požiūrio klausimas, t.y. būti savo gyvenimo įvykių priežastimi, kai atspirties tašku tampa nebe kiti, o aš. Manau toks požiūris išlaisvina ir įgalina, ko linkiu ir jums.
Ir dar, visai vertinga prisiminti Eldridge Cleaver žymią frazę: „Jei tu nesi sprendimo dalis, tu esi problemos dalis“.
Atsakingai,
Jolita Knezytė
LinkedIn
