Naudodami kalbą – bendraudami mes bandome įvilkti asmeninę patirtį į prasmingą žodžių derinį. Mes imame savo tylų, chaotišką patyrimą ir bandome jį „suklijuoti” į kažką suprantamo kitiems, tikėdamiesi, kad kitas žmogus pajus tą patį. Tačiau žodis „meilė” nėra pati meilė, žodis „skausmas” nenusako patyrimo „svorio”, o „laimė”, „sėkmė” ar „atsakomybė” tau ir man gali reikšti priešingus dalykus.
Mes lyg amžini vertėjai, bandantys išversti tylą į aidą, kuris niekada nepasiekia kito kranto tokiu pačiu mastu ir gyliu. Dažniausiai šiame procese pati svarbiausia dalis – ta tikroji, grynoji prasmė – lieka neatskleista. Kai tik suteikiame patirčiai formą, mes ją apribojame. Įvardydami reiškinį ar išgyvenimą mes savotiškai jį „nužudome”, kadangi atimame iš jo tą individualiai patiriamą subtilumą ir begalę kitų galimybių jam būti.
Mes tikime, kad žodis gali apibrėžti gyvą patyrimą ar mūsų vidinę būseną, visgi tikrovė visada yra platesnė už bet kokį apibrėžimą – tai lyg nepagaunamas gyvas srautas. Žodis nėra pirminis šaltinis, jis tik atspindys, kuris su kiekvienu „prisilietimu” prie kito žmogaus sąmonės vis labiau blėsta ir kinta. Lyg žodžiai būtų per tušti, per siauri, per daug įrėminantys, nepaliečiantys, neįprasminantys… ir labai greitai nuskęstantys šiuolaikiniame informacijos vandenyne.
Šiuolaikiniame pasaulyje mes skęstame ne informacijoje, o jos triukšme. Prasminga įžvalga, patekusi į socialinių tinklų srautą, tampa tik dar vienu „turinio vienetu”. Ji praranda savo „šviesą”, nes vartojimo tempas neleidžia jai būti pajustai ir „apsigyventi” skaitytojuje. Jeigu pastebėsi šią „šviesą”, sustok, patyrinėk ją, leisk sau ją patirti neužgožiant kažkuo kitu.
Taip, kiekvienam savas laikas išties pamatyti ir suprasti. Dažnai žodžiai ir informacija tėra kaip vėjas blaškantis mus į įvairias puses, bet ar kas nors nuo to vėjo pasikeičia mumyse, apart to, kad jis nusineša su savimi brangias mūsų akimirkas – negrįžtamą laiką? Informaciją ar žinias integruoti savo gyvenime – tai lyg perskaityti tūkstantį knygų apie vandenyno didybę, bet tik stovint priešais jį pajunti tą tikrąją energiją, šiurpą keliantį menkumą ir kartu neapsakomą bendrumą.
Mes linkę kolekcionuoti „įžvalgas” kaip kokius suvenyrus. Taip pasakytų Erich Fromm knygos „Turėti ar būti?” autorius. Saugiai „įžvalgas” dėliojame į lentynas (ne tik žinias ir patirtis, o ir sutiktus žmones mėgstame taip skirstyti, priklijuojant jiems patogias etiketes), tik bijome esminio – leisti toms „įžvalgoms” pakeisti mus. Paradoksas – taip siekiame būti suprasti, pripažinti, įvertinti, išgirsti, tačiau šią galimybę lengvai iškeičiame į neapčiuopiamą paviršutiniškumą. Lyg tardami vieni kitiems: „Aš netrukdysiu tavo iliuzijų, o tu netrukdyk manųjų”.
Tuomet būna ir taip, su artimaisiais bei kolegomis mes klaidingai tikimės, kad jie supras mūsų elgesį ir vidinę būseną iš pusės žodžio. Pykstame ant jų, ir tai vyksta ne dėl pačių žodžių, o dėl to, kaip juos sau išsiverčiame. Galiausiai tenka pripažinti, kad tarp to, ką aš jaučiu/mąstau, ir to, ką tu išgirsti, plyti praraja. Jei manai, kad žodžiai yra tobuli informacijos nešėjai, teks nusivilti. Suvokimas, kad kalba yra netobula, paskatina sustoti ir nuoširdžiai domėtis, klausti ir įsiklausyti, ir išgirsti tikrąją prasmę už žodžių reikšmės, o ir nepatingėti ieškoti būdų geriau atskleisti savo žinutę. Juk mes esame atsakingi ne tik už tai, ką sakome, bet ir už tai, kaip padedame kitiems suprasti mus.
Na, o versle geriausi sprendimai gimsta tada, kai kas nors susirinkime išdrįsta pasakyti: „Aš nesuprantu, tai apie ką mes čia kalbame?”. Tą akimirką „tobula” komunikacija nustoja būti toleruojama ir prasideda tikras gyvas pasitarimas.
Neretai organizacijose vyksta „intelektualinis teatras” – verslo terminologija tampa emociniu skydu ir sukuria kompetencijos iliuziją. Kolegos linkčioja galvomis, taip ir nesupratę esmės, nes bijojo pasirodyti „nekompetentingi” kvestionuodami tai, kas skamba profesionaliai. „Tobulas” susirinkimas, kuriame niekas nesiginčijo, visiems buvo patogu ir paprasta, dažnai yra pats nesėkmingiausias. Kim Scott (knygos „Radical Candor” autorė) tai pavadintų „mandagiu chaosu”. Tai tylus susitarimas meluoti vieni kitiems, kad viskas yra kontroliuojama. Taip atsiranda atotrūkis tarp deklaruojamos tikrovės ir tikrosios padėties. Šis atotrūkis tyliai „ėda” darbuotojų motyvaciją ir įsitraukimą, ir bet kokią iniciatyvą. O „tobulos” komunikacijos rezultatas atsiskleidžia visame „gražume” vykdyme – klaidomis ir krizėmis, kurių galima buvo išvengti.
Per dažnai supainiojame malonią komunikaciją su prasminga ir vertinga komunikacija. Manau, kad dauguma mūsų esame įkliuvę į „savaime suprantama” pinkles, saugaus mandagumo „rūką”, gandų klaidinančius „teismus”… ir patyrę tą jausmą, lyg tai tebuvo nors ir gana malonus, bet tuščias „oro virpinimas”. Prasmė, pokytis požiūryje, įžvalgos negimsta „fake‘inėje harmonijoje”.
Duotu momentu kur kas lengviau plaukti paviršiumi, kur „plūduriuoja” saugūs terminai, nei nerti gilyn, kur gali „pritrūkti oro”. Tai žmogiška, nes tikroji esmė ir priežastys dažniausiai nepatogūs ir reikalauja pokyčio, kuriam komanda ar partneriai gali būti nepasiruošę (tik kol nepradės nepatogiai gilintis, tol ir nepavyks pasiruošti). Paviršutiniškumu mes bėgame nuo nejaukios tiesos, bet ji visada pasiveja. Kuo ilgiau nuo jos bėgame, tuo skaudesnė tiek psichologiškai, tiek rezultatais nutinka akistata su ja. Bėgame nuo tiesos ir vengdami konfliktų. Tačiau būtent atviras ir konstruktyvus konfliktas virsta komandos bei šeimos ilgalaike sėkme.
Ir dar, mes gyvename laikotarpyje, kuriame dėmesys yra brangiausia valiuta. Bandydami „taupyti” dėmesį bendraujant, mes iš tiesų švaistome patį gyvenimą. Sutaupytos 10 minučių nepasidomėjus kolegos ar partnerio situacija šiandien, gali kainuoti 10 mėnesių psichoterapijos, teismų ar verslo nuostolių rytoj.
Už „tobulą” komunikaciją, t.y. už paviršutiniškumą ir skubotą bendravimą mes susimokame – brangiai kainuojančiais nesusipratimais ir klaidomis, nepasitikėjimu, nusivylimu, skyrybomis ir net ilgai trunkančiais teismais.
Nepaverskime komunikacijos ir bendravimo tiesiog „aidų” mainais. Kam eikvoti laiką ir dėmesį pokalbiui, kuris yra tik dėl „varnelės”? Nėra prasmės kalbėti tik tam, kad užpildytume tylą arba apsigintume (kai reaguojame, o ne atsakome išlikdami dialoge). Komunikacijos ir bendravimo tikslas nėra „laimėti” ar tik „ištransliuoti”, tikslas yra perteikti prasmę, išjudinti mąstymą ir požiūrį, ir sužinoti kažką naujo.
Nors žodžiai yra netobuli, būtent jų dėka galime bendradarbiauti su daugybe nepažįstamųjų, kurti istorijas ir įtikinti jomis milijonus kitų. Mūsų žodynas gali būti skurdus, o sakiniai – netikslūs, bet jei už jų slypi nuoširdus ketinimas suprasti, sukuriame nuostabius dalykus. Mes nebūtinai suprantame kaip, tačiau jaučiame vieni kitų nusiteikimą, kurį formuojame savo vidinių nuostatų ir ketinimų pagalba (sąmoningai ir pasąmoningai). Komunikacija ir bendravimas pirmiausia ir yra ketinimas, o tik vėliau seka žodžiai. Ryšys gimsta ne ten, kur susitinka teisingi žodžiai ar frazės, o ten, kur susitinka dvi pastangos išgirsti tai, kas dar nepasakyta.
Ir kartais, didžiausia bendravimo ar komunikacijos sėkmė aplanko tuomet, kai po ilgo pokalbio kartu nutylame, suprasdami, kad ši tyla pagaliau užpildė viską, ko žodžiai taip ir nesugebėjo perteikti.
Štai taip – netobulai,
Jolita Knezytė
LinkedIn
