Ko apie save nežinai, valdo tave gerokai stipriau nei tai, ką apie save žinai.
Kartą paklausiau vieno verslininko:
– Kada paskutinį kartą sakei kam nors arba tiesiog sau, ką jauti? Ne kaltinant ar priekaištaujant, bet išreiškiant.
Ilga pauzė…ir staiga, greitakalbė:
– Kokie čia dar jausmai?! Nėra kada čia su jais.
Po ko, buvo įdomi diskusija. Apibendrinus ją:
Emocijos turi didelę įtaką ne tik mūsų nuotaikai ar savijautai, bet ir konstruktyviam mąstymui. Apimti jausmų mes tampame šališkais ir nesugebame mąstyti aiškiai. Kad ir kokia situacija bebūtų, apgalvotas veiksmas yra geriau nei jausmų apimtas reaktyvumas. Kuomet sąmoningai atkreipiame dėmesį į tai, ką jaučiame ir kaip elgiamės, tuomet, kad ir kokios emocijos virtų viduje, vis tiek įstengiame kontroliuoti savo veiksmus, o ne emocijos mūsų veiksmus.
Bendraujant su kitais žmonėmis, mums žinant ar nežinant, dalyvauja ir mūsų jausmai. Geriau būtų, kad žinotume kokie jausmai ir kaip dalyvauja.
Bendraudami mes ne tik galime būti savimi, galime pasirinkti ir kokiais norime būti. Pats bendravimas tą pasirinkimą ir padeda realizuoti. Tai, ką mes vadiname „Aš“, niekada nėra statiška ir išbaigta, nes „Aš“ yra nuolatiniame virsme ir pagrindinis to virsmo „veikėjas“ yra mūsų jausmai.
Sėkmingiausias kelias link autentiško savęs driekiasi per mūsų patiriamų santykių su kitais žmonėmis reljefą. O tuose santykiuose, mūsų patiriamam patogumui ir gilumos jausmui, diriguoja jausmai.
Liūdnas paradoksas, tačiau pačiuose svarbiausiuose ir ilgiausiai trunkančiuose santykiuose (su artimiausiais žmonėmis) mes labai dažnai „dalyvaujame“ susiaurėjusiu ir įpročių apkarpytu formatu. Ir visa tai dėl tų pačių jausmų, arba tiksliau jų užgniaužimo ir/ar „savaiminio nusistovėjimo“. Juk mums tarsi viskas žinoma, aišku ir patirta. Ir taip mes žmogų, su kuriuo bendraujame, o kartu ir save, „sumažiname“ ir tarsi „užfiksuojame“. Tuomet, kas atrodo kaip santykiai, iš tiesų yra labiau „konservai“.
- Esame įpratę vietoj jausmų išreiškimo kompensuoti tai reaktyvumu ir gynybiškumu.
- Mes atbunkame atpažinti tai, ką jaučiame. O tai nėra jau toks „nekaltas reikalas“.
- Ignoruojant jausmus ir emocijas, jos niekur nedingsta ir smogia netikėčiausiu metu.
- Pasąmoningai „pritraukiame“ arba vis pakliūname į panašias situacijas, kuriose „neišrištos“ emocijos „veržiasi į areną“.
Galimas praktinis sprendimas – išsikelti sau tikslą pradėti bendrauti kitaip, netgi su tais, su kurias jau bendraujame dešimtmečiais. Kaip kitaip? Praktikuojant visas jausmų spalvas ir atskleidžiant jas tiems, su kuo bendraujame. Taip sukursime ne tik spalvingą save, bet ir turtingesnius santykius.
Sutiksiu su tuo, kad išreikšti jausmus nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pradžių – būna nesaugu, nejauku, atrodo, kas iš to, bet ir patvirtinsiu – tikrai verta. Išreiškus emociją atsiranda lengvumas kūne ir mąstyme, dingsta įtampa ir įsivyrauja subalansuota būsena. Gal ne ekstazė ar taip kartais atrodo „išpūsta“ laimė, o labiau apimantis giluminis išlaisvėjimas, kuris įgalina.
Tam, kad atskleistum jausmus, pirmiausia, reikia juos savyje atpažinti. Tai gera savistabos treniruotė – suvokimui, kas dabar su manimi vyksta, vietoj „autopilotinio režimo“ kaltinant, neigiant, vengiant ir pan. Čia svarbu suvokti, kad aplinka, kiti žmonės – tai tik kontekstas, procesas vyksta manyje. Emocijų stebėjimas panašus į meditaciją, t.y. atkreipi dėmesį į tai, kas vyksta viduje fiziškai ir psichologiškai, nevertinant. Šis įgūdis būtinas psichologinei gerovei.
Emocijos – tai išlikimo programa, giliai įsišaknijusi smegenyse ir nepavaldi sąmoningai kontrolei. Mumyse užprogramuotos septynios bazinės emocijos: liūdesys, džiaugsmas, pyktis, baimė, pasibjaurėjimas, jaudulys ir seksualinis susijaudinimas. Jausmai yra betarpiška reakcija į esamą aplinką ir situaciją – emocijos veikia automatiškai ir skatina reaguoti nedelsiant.
Dailininkė Areta Didžionienė
Negalime logiškai samprotaudami suvaldyti jausmus – turime juos patirti kūne, kad galėtume kontroliuoti. Kuo geriau įsisąmoniname savo impulsus ir kuo jaukiau jaučiamės jiems kilus, tuo mažiau jų bijome ir nebekyla poreikis jų nuslopinti.
Bazines emocijas išstumia/blokuoja slopinantys jausmai, tokie, kaip nerimas, gėda, kaltė. Slopinti emocijas išmokstame vaikystėje siekdami įtikti savo tėvams ir pritapti visuomenėje. Suaugę išdidžiai stumiame šalin baimę, pyktį ir bet kokias kitas emocijas, kurios mums atrodo neproduktyvios ar nieko vertos.
Na, o tuomet, siekiant išsivaduoti nuo skausmo ir nemalonių pojūčių, mūsų protas kūrybiškai imasi gynybiškų mechanizmų, pvz.: keičiame temą arba neužmezgame artimo ryšio, persivalgome, nesiklausome, atidėliojame, kritikuojame ar teisiame, pasineriame į darbą, perdėtai sportuojame, smerkiame save, įninkame į priklausomybes ir pan. Taip gynybos mechanizmai atima energiją ir trukdo lanksčiai mąstyti ir elgtis, galiausiai, jie paslepia ir užgniaužia autentiškąjį „Aš“.
Kartais nuslopinti bazines emocijas ir pasitelkti gynybos mechanizmus naudinga, kai tikrai to reikia. Pvz. kai jausmai tampa pernelyg intensyvūs (įniršis, sielvartas, siaubas), tuomet mums reikia trumpo atotrūkio nuo jausmų – pertraukėlė padeda nurimti ir atsigauti. Tačiau, kai tai virsta įpročiu ar nuolatine būsena, tai žalinga mūsų kūnui ir protui (gali ištikti panikos atakos ar išsivystyti psichosomatinės ligos, arba atsirasti nepaaiškinami skausmai).
Kiekvienas gali suprasti ir įsisąmoninti savo bazines emocijas ir taip sušvelninti emocijas slopinančius jausmus ir gynybas, t.y. nerimą, kaltę, gėdą, depresiją, priklausomybes, įkyrybes bei kitus simptomus. Ir liaukimės vertinti ar teisti savo emocijas – pažvelkime į jas kaip į nenutrūkstamą besikeičiančių impulsų srautą nuolat cirkuliuojantį mūsų kūne. Jausmai tiesiog yra, jie įsijungia arba išsijungia reaguodami į tai, ką mūsų emocinės smegenys pajunta aplinkoje.
Pernelyg dažnai įsiveliame į kovą su savimi, su savo emocijomis ar su pačia tikrove – verčiau įsivardinkime kas dabar yra ir tikrinkime savo prielaidas. Įrodyta, kad įsivardijant sau arba išsakant kam nors kitam jaučiamą emociją, jos neigiamas poveikis susilpnėja, o teigiamas sustiprėja. Be to, taip nustojame blokuoti ir švaistyti savo energiją ir kur kas efektyviau valdome esamą situaciją.
Ką dabar jaučiu? Lengvą jaudulį, pasireiškiantį švelniu virpėjimu kūne.
O ką jauti tu? Kaip savo kūne atpažįsti šį jausmą? Kokia už jo slypi bazinė emocija? Leisk jai būti ir paleisk…
Su išreikštu jausmu,
Jolita Knezytė
LinkedIn
