Sąmoningumas tai procesas – tai ne tikslas, ne būsena, ne dvasingumas, sąmoningumas gyvas kaip pats gyvenimas.
Kuomet mes „įklimpstame“ į savo istorijas, pasiduodame priklausomybei vidiniams konstruktams, gynyboms ar kontrolei, mes atitolstame nuo realybės ir atsijungiame nuo sąmoningumo.
Yra kelias sugrįžti.
Geriausia vieta tobulėjimui yra ta, kurioje mes turime iššūkių ir santykių su kitais, ten kur mes pasirenkame būti ir veikti, su tuo, su kuo mes įsipareigojame vystyti darbinius ir/ar asmeninius santykius. Ir tam reikia liudininko, t.y. kitų žmonių arba bent vieno kito žmogaus.
Mes lyg ir turime visko, ko reikia, sąmoningumui pažadinti: yra iniciatorius – įmonės vadovas(-ė), yra liudininkai – kolegos, vadovai, gal net draugai, yra bendri tikslai, iššūkiai, veikla bei įsipareigojimai.
Ko dar trūksta? Tikrojo bendravimo. 
Mes dažnai vieną pagalvojame ir visai ką kitą pasakome. Toks „algoritmas“ taip giliai įsiskverbęs, kad nieko dirbtino jame nepastebime ir net įtikime, kad taip ir turi būti.
Vietoj to, kad išreikštume rūpestį ar savo baimes, mes priekaištaujame. Vietoj to, kad paprašytume, kaltiname arba „bumbame“. Vietoj to, kad pakviestume, šaukiame ar įsižeidžiame. Vietoj to, kad atsiprašytume, apsimetame lyg nieko čia nebuvo. Vietoj to, kad išsakytume savo jausmus ir ketinimus, „vyniojame“ ratais taip ir neatskleisdami nei jausmų, nei tikrų ketinimų.
O tas nėra sveika nei mums asmeniškai, nei santykiams, nei mūsų reikalams.
Daug informacijos taip ir lieka niekada neišsakyta. O ji galėjo virsti gera iniciatyva, mūsų kultūros gerinimo pradžia, progresu viename ar kitame procese, sklandesniu ir daugiau pasitenkinimo teikiančiu darbu, ir dar daugiau. Santykiai tampa trapūs ir netikri. Kaip jie gali būti tikri, kai mes kalbame ne apie tai, ką iš tikrųjų galvojame? Tuomet sunku vieni kitais pasitikėti. O mes asmeniškai savo viduje talpiname galybę „unfinished business“ (toks terminas psichologijoje yra, kai savyje „nešiojamės“ neišspręstų jautrių/svarbių situacijų) arba, kitaip dar, emocinio balasto, kuris slegia ir atima energiją.
Pokalbiuose mums nedrąsu būti tikrais ir viena pamatinių to priežasčių – mums nesaugu, kadangi mus gali perprasti, pamatyti iš įvairių pusių, ir galiausiai pakeisti. Mes išmokome nesakyti tiesos ir net su tuo susitapatinti, kadangi kadaise taip mes išgyvenome (kai anuomet mums buvo nesaugu). Tik užaugus nepriklausomai nuo to, ar dabar saugu, ar ne, bendraujame šiuo kadaise išmoktu algoritmu.
Ir čia mes turime užburtą ratą – saugumo nemokame sukurti, nes įpratę bendrauti savo pasitikėjimo neskatinančiais algoritmais, o bendrauti kitaip – atvirai išsakant, ką išties galvojam, nesaugu ir nemokame.
Turiu gerų žinių, mes jau suaugę ir galime prisiimti atsakomybę už save, santykį su kitu, ir bendrus mūsų reikalus, ir kartu komandoje pradėti bendrauti kitaip – taip, kad mums visiems būtų saugiau ir produktyviau ne tik dirbant, o ir grįžus pas artimuosius, juk emocinio balasto nepaliksi darbe stalčiuje.
Tikrasis bendravimas – tai pokalbiai be kaukių. Kai mes pasirenkame darbą, veiklą ar santykius, mums dažnai tenka kontaktuoti su kitais, o šis kontaktas skatina ir provokuoja pokytį mumyse. Pokalbiuose su kitais mes atrandame kryptį sau ir palaipsniui keičiamės. Ir tik tuomet, kai išdrįstame tikram pokalbiui pirmiausia su savimi, o tada ir kitais, vyksta transformacija – mes sugrįžtame.
Kviečiu jūsų komandą atverti sąmoningumo duris – pasitelkus charizmatiško ir įžvalgaus konsultanto Audriaus Ribskio pagalba, atrasti, kas yra tas raktas, kuris atrakins duris, sugrąžins į realybę, provokuos tobulėti ir praturtins jūsų komandą.
Kokie šio kvietimo tikslai:
- Kelti darbuotojų sąmoningumą.
- Keisti bendravimą tarpusavyje nuo paviršutiniškų pokalbių į vis dažniau apie esmę.
- Išmokti išsakyti, ką iš tiesų galvojame ir jaučiame, be kaltinimų, pagražinimų ar nutylėjimų.
- Paskatinti norą periodiškai teikti vienas kitam grįžtamąjį ryšį.
- Įsisąmoninti, kad nėra tobulų ir vienos tiesos, atitinkamai išdrįsti peržengti savo baimes, kurių prigimtis slypi manyje.
- Sugrąžinti atsakomybę į save, kad didžioji dalis mano aplinkos – tai mano kūrinys.
- Ir leisti sau ir aplinkai būti tokiai kokia ji yra čia ir dabar.
Tuo tikslu jūsų komandoje kursime kontekstą individualių užduočių, užduočių porose ir grupėse pagalba, kaip:
- Klausimai sau – atpažinti kaip dažnai pokalbiuose būnu su kauke; skatinti pradėti bendravimą be kaukių; suvokti, ko aš vengiu, kokie mano poreikiai, kokie mano tikslai, o kas jeigu… ir kt.
- Egzaminas tiesai – kas yra tiesa, kas yra sąžininga, kas yra vertybė?
- Mokymasis išbūti su tuo, ką pastebiu savyje, ką man išsako kolega ar vadovas, su tuo kas vyksta dabar neneigiant ir neketinant kažką keisti.
- Dėmesingumo lavinimas. Kaip mes išsakome savo mintis, kaip mes klausomės, kaip mes klausiame? Kur mūsų dėmesys? Kur mes esame pokalbio metu? Ką iš tiesų mums nori pasakyti pašnekovas?
- Bendravimo praktika – kaip savęs ir kito patyrimas. Atsakymas – „NE“. Tyla.
- Savo gynybų atpažinimas bendravime ir dėmesio sugrąžinimas į tai, kas vyksta dabar.
- Praktikavimas kalbėti apie esmę, t.y. išsakyti žinutę, be papildomo „krovinio“, o taip pat, ir nenutylint.
- Pasitikėjimo puoselėjimas išsakant tikruosius savo jausmus, potyrius ir lūkesčius.
- Sugebėti atrasti būdą, kaip išsakyti tai, kas atrodo niekaip neįmanoma išsakyti.
Mes bet kada galime apsispręsti atsikratyti neefektyvių bendravimo įpročių ir pradėti praktikuoti naujus sąmoningo bendravimo įgūdžius. Kiek laiko reikia treniruotis, kad patirtume sąmoningo bendravimo naudingus pasikeitimus? Statistika sako, kad jau po vienos valandos praktikavimosi, mūsų smegenyse pradeda formuotis nauji bendravimo algoritmai.
Kokia būtų tokio praktikavimosi (asmeninio virsmo) prasmė? Ženkliai daugiau džiaugsmo, stipriai mažiau streso ir efektyviai išaugęs gebėjimas bendradarbiauti. Na ir dar, stipresnis už komercinį rezultatą – daugiau pagarbos ir energijos iš draugų, klientų, kolegų, partnerių ir šeimos.
Pradėkime – mes atskleisime ir saugiai parodysime kaip.
Su linkėjimu išmokti sugrįžti,
Jolita Knezytė
LinkedIn
