Šį kartą įkvėpimui – tavo autentiškam, kurio net nežinai kaip gali atsiskleisti tau leidus, niekas nežino, kol…
Apie pripažinimą, sėkmę, išskirtinumą, aistrą, kūrybiškumą, atvirumą…apie tai, kaip pasaulis realizuojasi per tave.
Vis svarbesnis tampa gebėjimas išreikšti save ir veikti nekopijuojant, nelyginant save su kitais, nepasiduodant madai/trendui/titulams, ir ne dėl like‘ų, ir net ne dėl žinojimo, o taip, kaip tavo vidinis balsas ir pajautimas tau subtiliai parodo kryptį. Galime tai vadinti intuicija, o galime ir autentišku buvimu-darymu.
Mūsų vienintelis vaidmuo čia – būti tuo, kas esame. „Fake‘iniai“ mes niekam neįdomūs, na, nebent iš mandagumo su dirbtine šypsena ar iš išskaičiavimo. O tas iliuzinis kitų pripažinimas ir priėmimas labai trapus ir greitai nuviliantis, ir kartais net sutrypiantis viską, dėl ko tu taip stengeisi.
Mes visi esame išskirtiniai, nėra kažkokio vieno ar kelių išskirtinių žmonių, kiekvienas esame unikalūs, tik ne visi leidžiame sau tai patirti ir realizuoti, o veltui. Juk tu esi vienintelis žmogus visoje planetoje, kuris gali sukurti tai, ką tik tu gali, niekas kitas tavo potencialo realizuoti negali – čia nėra konkurencijos! Ir manau, kad įprasminimas visko nutinka būtent tuomet, kai leidi pasauliui skleistis per save.
Šiuolaikiniame pasaulyje save „pamesti“ labai lengva, juk tiek ikonų, į kurias traukia lygiuotis, tiek visko reikia turėti/galėti, kad būtum vertas, tiek visko iš mūsų tikimasi… Tik štai be visų aplinkui didžiausią įtaką savęs „pametimui“ darome mes patys – susikurdami istorijas apie save, kurios įrėmina mus ir apriboja mūsų galimybes. Tai kas esi netelpa į istoriją, tai judantis taikinys, kuris atsiskleidžia judėjime, ne įvaizdyje. Tas judėjimas-ieškojimas ir formuoja mus, tik jeigu jis ne apie tai kas mes esame iš tiesų, nėra ką formuoti. Gebėjimas būti atviriems tam, kas yra, kas vyksta, nusiimant vis daugiau „filtrų“, paserviruoja puikius atsakymus gyvenimo kelyje. Nes gyvenime galimybių yra kur kas daugiau nei mes matome iš pradžių.
Verta prisiminti ir tai, kad realybė labai daug palieka vaizduotei – tavo vaizduotei, atrasti savo kelią, kuris atveda į tavo sėkmę, kad ir kas tai bebūtų.
Pasauliui reikia TAVĘS!
„Tikrumas yra nedeklaruojamas, tu jį pajunti – jauti, kur yra tikri dalykai, o kur yra kažkas pritempta ar perspausta. Tikri dalykai jaučiasi, jų nereikia paaiškinti“. Tai aktoriaus Arūno Sakalausko žodžiai, kurie man lyg gilus įspaudas, išliekantis verčiant šiuos metus į 2026-uosiuos.
Ir norisi – ir linkiu – TIKRUMO aplink save ir savyje! Mažiau noro/poreikio pritempti ar pagrąžinti, daugiau – išreikšti ir būti jaučiant. Su tikrumu ateina ir originalių minčių, su kuriomis gali nuveikti šį bei tą prasmingo, įdomaus ir gal net pelningo 🙂
Tik nesustabarėkime. Esu girdėjusi tokią mintį, kad sveika kiekvienam pasimokyti aktorystės, kad išlaikytum savo lankstumą adaptuotis gyvenimo pokyčių ir neapibrėžtumų akivaizdoje. Gal visai gera mintis realizuoti naujiems metams? Juk vienais gyvenimo momentais mes atskleidžiame vienas savo savybes, kitais – kitas, ir visos jos telpa tame pačiame AŠ, nors kartais iš šalies gali atrodyti, lyg čia buvo skirtingi žmonės.
Svarbu ir nenukrypti į kraštutinumus, nes Pasauliui reikia tavo:
- Ambicijų, bet ne „tuščių“ ar vien tik dėl pelno eilutės.
- Dvasingumo ir žmogiškumo, bet ne fanatizmo ar vadovavimosi vien tik jausmais.
- Sveikos agresijos, kad nepraignoruotum, o atsakytum į puolimą, tačiau, kad tai nevirstų į vienintelį įmanomą atsako būdą.
- Grožio, estetikos ir net šiek tiek prabangos, bet ne tiek, kad visa tai virstų besaikiu vartotojiškumu ir vienintele suvokiama verte.
- Tavęs visokio, bet ne tam, kad vaidintum visagalį.
Netapk savęs nuosprendžiu – tu esi čia tam, kad būtum savimi, ir tai nėra tikslas, tai kelias-procesas, kurį gali nueiti tik tu. Eikime!
Gal susitiksime pakeliui 🙂
Jolita Knezytė
LinkedIn
