Daug kam žinoma A.H.Maslow poreikių hierarchija. Neketinu jos nagrinėti, tik vieną įdomų akcentą išskirsiu apie savirealizacijos poreikį. Kai kas jį dar vadina pilnatvės poreikiu, lyg šio poreikio nepatenkinus nesi vientisa arba, kitaip dar, nesi pakankama būti tuo, kas išties esi (būtent taip man „nugulė“ šis poreikis).
Kas man pasirodė įdomu ties šiuo aukščiausiu Maslow hierarchijos poreikiu, kad patenkinę šį poreikį žmonės neatitinka visuomenės standartų – jie pasak visuomenės yra nenormalūs. Tie nenormalūs Maslow įvardijami tokie, kaip A.Einstein, M.Gandhi, A.E.Roosevelt.
Maslow išskyrė, kad šie „nenormalūs“ žmonės pasižymi:
- Aiškiu realybės suvokimu – jie tiksliai ir objektyviai mato juos supantį pasaulį.
- Jie priima save ir kitus tokius, kokie jie yra, su trūkumais, keistenybėm ir teigiamom savybėm.
- Jie yra nepriklausomi ir savarankiški, spontaniški ir autentiški – jie išlieka tikri ir ištikimi sau, nepasiduoda socialiniam spaudimui.
- Jie yra susifokusavę į problemų sprendimą plačiąja prasme (bendruomenei…pasauliui), turi misijos ar tikslo jausmą.
- Jie vertina laiką vienumoje, skiria dėmesio savistabai, turi tvirtus moralinius ir etinius standartus.
- Jie yra dėkingi už patirtis ir vis iš naujo įvertinantys paprastus dalykus ir reiškinius gyvenime.
- Jie linkę patirti intensyvius išgyvenimus – džiaugsmą, kaip ekstazę, ar didingą baimę ir pan.
- Jie turi puikų humoro jausmą ir sugeba pasijuokti iš savęs.
- Jie geba sukurti gilius ir praturtinančius santykius su kitais žmonėmis.
Šie, savirealizacijos poreikį patenkinę, „nenormalūs“ žmonės yra kūrybingi ir novatoriai, kuria vertę visuomenei, dažnai yra lyderiai savo srityje. Permąstau ir dar labiau įsitikinu, kad būti normaliu žmogumi man neatrodo patrauklu. Yra ir tokia vokiečių psichologo Robert Betz knyga „Nori būti normalus ar laimingas?“ – rekomenduoju. Ši knyga yra raginimas skaitytojui atsikratyti visuomenės ar šeimos primestų normų ir lūkesčių, priimti savo emocijas, išsilaisvinti nuo senų įsitikinimų ir prisiimti atsakomybę už savo laimę. Ši knyga skatina atrasti savo autentišką AŠ ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
Pasakysite, kad niekam nereikia to jūsų autentiško AŠ organizacijose, nes reikia padaryti tai, ką reikia padaryti, o visa kita realizuokite šeimos ar draugų rate (jeigu turite ten tokią galimybę). Ką gi, pažvelkime į tai iš asmeninės konkurencingumo pusės.
Karjeros pradžioje įgyjate reikiamų kompetencijų ir vis siekiate didesnių tikslų, lanksčiai prisitaikote, prisiimate daugiau atsakomybių ir kylate karjeros laiptais. Ir štai esate „nušlifuotas“ organizacijos modeliu „būti patogiu performeriu“. Lyg ir viskas gerai. Kas gi nutinka pakeliui? Kai atsisakote savo autentiškumo, jį slopinate (net jeigu to ir sąmoningai nepastebite), o tai reikalauja daug energijos, kurios su amžiumi ir taip mažėja. Kai atsisakote savo autentiškumo, atsisakote ir savo kūrybiškumo, ir inovatyvumo, ir net proto aštrumo. Kas gaunasi – galiausiai atsisakote savo išskirtinumo ir jus lengvai pakeičia!
Visi mes gimėme su autentiškumo gyslele ir galimybe patirti savirealizaciją – neišvaistykime šios gyvenimo dovanos. Tuo pačiu, prisiminkime, autentiškumas – tai ne kokia „konstanta“ ar įsivaizduojamas „ikoniškas įvaizdis“, tai procesas, kuris prasideda nuo savęs pažinimo ir tęsiasi visą gyvenimą treniruojant ir vystant jį kaip raumenį. Tavo autentiškumas negali būti suprastas ar apibrėžtas iki galo – neieškok jo – atsakymas slypi nuolat kintančiame procese, kai žingsnis po žingsnio leidi sau surizikuoti ir atsiskleisti pamirštant primestą „buvimą normalia(-iu)“.
Beje, A.H.Maslow pabrėžia, kad savirealizacija – tai ne tikslas ir ne būsena, tai augimo procesas per savo potencialo, talentų ir galimybių realizavimą, ir tai ne apie tobulumą ar pasiekimus, o apie konkrečiam žmogui prasmingą ir pilnatvės suteikiantį gyvenimą, kuris turi teigiamos įtakos-vertės ir pasauliui.
Tad ką renkiesi – būti normaliu ar būti autentišku? Paraginsiu – netapk savęs neturinčiu „instrumentu“ ar net laikina preke „asmenybių turguje“, kuri rūpinasi tuo, kad būtų geriau „perkama“, o ne tuo, kaip gyventi, kad jaustis gyva ir patirti savirealizaciją.
Išdrįskime pažvelgti į save visokius, pažinkime ir pripažinkime savo kitoniškumą, ir integruokime jį į savo gyvenimą (nenustumkime ir nesuspenduokime jo), išmokime būti komfortiški būdami savotiškais, būdami savimi. Taip, mūsų kitoniškumą ne visi priims, na, be kitoniškumo mus taip pat ne visi priima. Esmė, kad gyvenimo kelyje jūsų autentiška esybė jums atvers kur kas daugiau galimybių, įkraus jus energijos veikti ir nepasiduoti, ir pažadu – nebus lengva, bet prasmės jausmas ir gyvenimo skonis viršys visus sunkumus.
Na, o jeigu staiga pasijusite lyg būtumėte nenormalūs ir jums artimos čia įvardintos savybės, tai žinokite, kad geriau jau išties būti pakankamais sau nei būti normaliais visuomenei. Tuo labiau, panašu, kad „normalius“ darbus vis dažniau perims DI. Na, o organizacijose komandai „nenormalių“, manau, nebus ribų 🙂
Savirealizacijos linkėdama,
Jolita Knezytė
LinkedIn
