Mūsų protas mus apgaudinėja

Mūsų protas mus apgaudinėja, kad mūsų neapgaudinėja, toks jau jis – išmanusis. Tenka jį „gaudyti nusikaltimo vietoje“.

Turiu gerą pagalbininką šiuo reikalu – stebėjimas savęs (nevertinant ir neteisiant), t.y. pastebiu savo mintis, mąstymo kelią, vaizduotę, emocijas ir net kūno pojūčius. Galvoju, ar tik man jis toks geras, ar ir kiekvienam vertas dėmesio?

Užsuku pas kolegą ir sakau:
– Kaip manai, kiek svarbus yra stebėjimas savęs?
Kolega pamąsto ir atsako:
– Na, tai bazinis įgūdis. O kodėl tau jis svarbus?
Prisimenu situacijas, kuriose stebėjau save ir sakau:
– Tuomet man atsiranda daugiau aiškumo, daugiau laisvės ir energijos veikti (vietoj reaktyvaus ar automatinio režimo), mažiau patiriu įtampos, o stresinėje situacijoje jaučiuosi geriau, sakyčiau, stabiliau, nes ne mane kažkas valdo, bet aš pradedu valdyti situaciją. Iš esmės, ta situacija ir laikas man „sugeneruoja“ daugiau vertės ir prasmės.
Ir kolega mane papildo:
– Savęs stebėjimas padeda sklandžiai sujungti tris esminius „taškus“:
Kas aš esu – Kas man svarbu – Ką aš veikiu.
Susimąstau…

Tai, kas neapčiuopiama, bet turi nepaprastai didelę įtaką: vidinis nepertraukiamas srautas minčių, vaizdinių, atsiminimų, lūkesčių, emocijų, kūniškų pojūčių ir begalė mumyse nuolat užgimstančių ir nuslopstančių reiškinių. Tie vidiniai procesai parodo mūsų ryšį su pasauliu ir kaip mes jį suvokiame, ir tai yra kiekvienam unikalu. Stebėjimas savęs (nevertinant ir neteisiant), mano suvokimu ir patirtimi, yra pagrindinis įrankis asmeniniam augimui.

Kad ir kokie protingi būtume, dažnai galvojame, kad mąstome, tačiau mintys tik skrieja ratu. Mąstyti – tai ne „gaminti“ mintis, bet iš visų galvoje kylančių minčių atsirinkti tas, kurios mums svarbios ir vertingos. Juk:

  • Pasąmoningai esame įpratę sau ir kitiems subtiliai meluoti – kuo dažniau tai pastebime, tuo aiškesnis situacijos suvokimas ir taiklesnis pasirinkimas situacijai spręsti.
  • Nuo vaikystės turime giliai „įsirašiusių“ klaidingų įsitikinimų ar nuostatų apie save ir savo santykį/ryšį su aplinka – kuo dažniau pastebime šiuos įsitikinimus, tuo greičiau mums pavyksta jų atsikratyti arba rečiau jais vadovautis.
  • Dažnai esame reaktyvūs ir gynybiški į kitų įtaką mums – kai pastebime, kas vyksta, kur kas lengviau pasirinkti išmintingą atsaką ir veiksmą.
  • Kuomet mus užvaldo emocijos, savo kūno pojūčių ir jausmų pastebėjimas gerokai greičiau sugrąžina į subalansuotą būseną.
  • Būna ir taip, mūsų mintys vis ginčijasi su tikrove, o tai sukuria įtampą ir kančią. Pastebime, iš kur kyla įtampa ir kančia? Ką su tuo galime nuveikti? Ir dar net nieko nenuveikus įtampa atslūgsta.

Mano išvada – net ir veikiant, vienas iš itin svarbių faktorių efektyvumui bei galutiniam rezultatui yra stebėti tuo pačiu ir save. Juk, kai nestebi, tai ir nepastebi… Galima pradėti ir dabar. Kaip?

(1) Pradžiai, pastebėti savo kūną ir pojūčius jame – kas fiziškai vyksta kūne, kurioje kūno vietoje, koks tai pojūtis?
(2) Pastebėti, kokią emociją dabar jaučiu? Kaip ji susijusi su fiziniais pojūčiais?
(3) Pastebėti galimas sąsajas – dėl ko kyla įtampa ir ši emocija (ar tai pyktis, ar baimė, liūdesys…)? Gal tai susiję su mintimi ar įsitikinimu, arba lūkesčiu, įsivaizdavimu, lyginimusi, neigimu..?
(4) Pastebėti savyje kylantį impulsą. Ar atpažinta emocija skatina imtis veiksmų? Kokių veiksmų?
(5) Kokios būtų šių veiksmų pasekmės? O kokios galimos alternatyvos emocijos skatinam veiksmui? Pastebiu, koks kyla jausmas įsivaizduojant, kad pasirenku emocijos skatinamą veiksmą, o koks pasirenkant kitokį alternatyvų veiksmą?

Tai veinas iš pagrindinių sąmoningumą ugdančių būdų ir sąmoningo pasirinkimo.

Kuo dažniau tokį stebėjimą savęs praktikuoju, tuo dažniau ir paprasčiau pavyksta veikti vėliau nesigailint savo veiksmų.

Su linkėjimais pastebėti,
Jolita Knezytė
LinkedIn