Motyvacija – tai kaip medaus mėnuo, kuris negarantuoja prasmingų ilgalaikių santykių.
Organizacijose kuriamos motyvacinės sistemos ilguoju laikotarpiu nepadidina darbuotojų produktyvumo ir kūrybiškumo. Jos nekeičia organizacinės kultūros ir neskatina bendradarbiavimo, o labiau manipuliuoja žmonėmis. Be to, išorinė motyvacija ženkliai susilpnina vidinę motyvaciją ir mažina norą prisiimti riziką. Galiausiai, ji yra kaip priedanga neefektyviai vadybai.
Mitas, kad papildomos premijos ir naudos padidina motyvaciją. Prasmingo darbo ir vadovavimo esmė yra svarbesnė nei papildomos privilegijos. Nemokami pietūs ar sporto klubo narystės, bonusai ir pan. yra gerai, tik ilguoju laikotarpiu tai nepalaikys motyvacijos, nes nekompensuos pripažinimo, profesinio bei asmeninio augimo ar aiškios krypties ir prasmės trūkumo.
Kitas mitas, kad baimė, kontrolė ir spaudimas duos „spyrį į sėdimąją“ ir paskatins veikti. Taip, trumpalaikių rezultatų gali duoti, tačiau ilguoju laikotarpiu sukels perdegimą, atsiribojimą ir didesnę darbuotojų kaitą.
Tokie ir panašūs mitai dažnai veda prie organizacijose taikomų klaidingų strategijų, kurios neužtikrina taip siekiamos darbuotojų motyvacijos ir įsitraukimo. Darbo aplinkai sukurti, kurioje norisi savo energiją aktyvuoti ir kartu komandoje veikti, reikia sistemingų pastangų ir bendradarbiavimo, saugios, palaikančios ir auginančios aplinkos. Tai įmanoma nuosekliai formuojant įtraukią ir motyvuojančią organizacinę kultūrą.
O gali būti ir taip, motyvacijos reikšmė gerokai pervertinama. Juk motyvacija suteikia energijos pradėti, tačiau ar tęsime veiklą, kaip tęsime ir ar užbaigsime – vien motyvacijos čia nepakaks.
Tai ką daryti ir kas išties veikia?
Tyrimai (Gallup) nurodo, kad apie 70 % darbuotojo įsitraukimo lemia jo vadovas, tai reiškia, kad vadovai atlieka esminį vaidmenį skatinant produktyvumą ir pasitenkinimą darbu. Vadovai tiesiogiai nesuteikia motyvacijos, bet sukuria sąlygas – per pasitikėjimą, įprasminimą, bendravimą, pripažinimą, įgalinimą, pavyzdį.
Kuomet darbuotojas jaučiasi nelaimingas darbe, jis kompensavimui už tai pageidauja daugiau pinigų. Darbuotojas tikriausiai prašytų kažko kito (nebent jo atlyginimas mažesnis už jo kompetenciją ir darbo poziciją atitinkantį rinkos vidurkį), tik jis nežino kas tas „kita“ yra, todėl prašo to, kas akivaizdžiai yra „gėris“ – daugiau pinigų. Kai kurie darbuotojai neįsisąmonina, kad už pinigus nenusipirksi savivertės ir prasmės jausmo, todėl jiems susidaro įspūdis, kad vis tik pinigai yra teisinga kryptis, tik jų vis dar kol kas per mažai…
Tikroji motyvacija yra vidinė, mes visada esame motyvuoti (nebent apimti depresijos – tada jos išteis gali stigti). Tik klausimas, motyvuoti kam? Verta įsisąmoninti, kad motyvacija yra asmeninis įgūdis, kuris yra kiekvieno žmogaus „rankose“, o aplinka, kurioje esu (autoritetas, vadovas, kolegos, bendrai organizacinė kultūra) gali skatinti ir palaikyti ją aktyvią arba slopinti. Todėl atkreipkime dėmesį į tai, kokią aplinką pasirenkame, ir tai galioja ne tik organizacijos/darbinės aplinkos kontekste, o ir asmeninei erdvei bei žmonėms, kuriems skiriame dėmesį ir leidžiame įtakoti save.
Motyvuoja ir įsitraukimą didina ne motyvacinė sistema ir išoriniai priedai, o pasak Susan Fowler ir Drea Zigarmi, motyvuoja: 
- Prasmės jausmas
- Autonomiškumo suvokimas
- Meistriškumo augimas
- Įtakojimo jausmas
- Ryšio su kitais jautimas
Tad, kas veikia? Tai vadovų santykis su darbuotojais, kuriame daugiau dėmesio skiriama ne motyvacijos kėlimui, o įsitraukimui. Pakanka darbuotojo nedemotyvuoti ir kelti jo sąmoningumą, kad augtų vidinė motyvacija, o ne vis svarstyti kuo papildyti išorinę motyvaciją, taip papuolant į motyvacijos „spąstus“. Veiksminga skirti daugiau dėmesio įsitraukimui, per aiškius tikslus ir lūkesčius, atliekamo darbo įprasminimą, būtinų resursų užtikrinimą darbui atlikti, pripažinimą ir įgalinimą, konstruktyvų grįžtamąjį ryšį, augimo galimybių sudarymą, skaidrumą, pagarbą, pasitikėjimą ir tarpusavio supratingumą, bendradarbiavimo ir atvirumo skatinimą.
Ir štai kas dar svarbaus – augimas. Augimas stiprina savivertę ir pasitikėjimą savimi. Tai nuolatinis sąmoningas išėjimas iš savo komforto zonos, kuris, kaip žinome, nėra malonus. Kuomet vadovai, komanda ir bendrai organizacinė kultūra skatina ir padeda augti mums kaip asmenybei ir profesionalui, tuomet vidinė motyvacija aktyvuojasi, įsitraukti į veiklą tampa prasminga ir įdomu, ir dar, atsiranda lojalumas.
Medaus mėnuo yra gerai, bet kur kas svarbiau prasmingi ir auginantys ilgalaikiai santykiai.
Su linkėjimu motyvacijos įžangai ir įsitraukimo procese,
Jolita Knezytė
LinkedIn
