Užtikau istoriją apie Kim Ung-Yong‘ą, kuri paskatino mane susimąstyti apie intelekto savitumus. Čia ne tik apie IQ ir EQ, o ir apie kitą Q, kuris visų mūsų gyvenimuose atlieka svarbų vaidmenį.
Kim Ung-Yong gimęs Pietų Korėjoje, pripažintas turintis vieną aukščiausių IQ pasaulyje – 210 (palyginimui, Stephen Hawking IQ siekė 160). Būdamas 5-ių metų jis jau kalbėjo penkiomis kalbomis ir mokėsi fizikos universitete, o septynerių jį pasikvietė dirbti į NASA. Tačiau paauglystėje jis grįžo namo į provinciją ir daugumos nusivylimui atsakė:
„Gali turėti išskirtinių intelektinių gebėjimų, būti matematikos genijus ir nepriekaištingai valdyti kalbas, tačiau jei neturi gebėjimo suvokti savo paties jausmų, tai gali stipriai riboti tavo asmeninę ir emocinę brandą. Intelektas ir emocijos glaudžiai persipynę, o harmoningam augimui būtinas gebėjimas atpažinti ir valdyti abu. Kitaip, visa tai beprasmiška! Aš buvau ten, kur dauguma žmonių trokšta atsidurti… TEN NIEKO NĖRA! TEN – TUŠČIA! Aš sugrįžau prie paprastų dalykų…“.
Pasak jauno genijaus Kim Ung-Yong IQ nieko vertas be EQ. Savęs suvokimas ir savireguliacija, empatija, socialiniai įgūdžiai, gebėjimas greitai atsigauti po streso ar nesėkmių – visa tai apima emocinis intelektas (EQ). Kai sugebi atskirti įvairius jausmus, juos įvardyti ir naudoti emocinę informaciją valdant savo mąstymą ir elgesį. Man EQ asocijuojasi ir su laime 🙂
Bet dabar ne apie tai, o kur link mane nuvedė Kim Ung-Yong‘o istorija. Susimąsčiau, kad lietuviai gabūs IQ, kai nori ir mato tikslą, tai gali greitai intelektualiai augti, o su EQ – kiek jau gyvenimas išmoko, dažniausia asmeninės krizės paskatina domėtis ir ugdyti save šioje srityje. Na, o vadovams (gal ir ne tik jiems) itin svarbus dar vienas Q, t.y. EGO Q. EGO intelektas susijęs su tapatybe – AŠ išskirtinė asmenybė iš visų kitų. Visi mes jo turime, tik dažnai vadovai bei verslininkai turi jį labiau išreikštą – tai pasireiškia ambicijomis, tikslų siekimu, rizikos prisiėmimu, pripažinimo siekiu, aukšta motyvacija siekti, dideliu pasitikėjimu savimi.
Galvoju, kad vadovams kur kas svarbiau subalansuoti pirmiau savo EGO intelektą, nei gilintis ir ugdyti emocinį intelektą. EGO labai jau „gudrus veikėjas“ mūsų tapatybėje ir jis labai greitai „išsipučia ir perima kontrolę į savo rankas“. Tai pasireiškia per dideliu savanaudiškumu, kontrole, gynybiškumu (ypač grįžtamajam ryšiui), dominavimu, konkuravimu ir net narcistiškumu. Galbūt ir gerai, kad kiek labiau išreikštas vadovų EGO, nes jis pagelbėja įveikiant sunkumus ir siekiant sėkmės, bet tuo pačiu EGO sugeba virsti į griaunančią jėgą, kuri atrodo veikia vadovo labui, bet ilgainiui ne tik komandas ir organizacijas išsekina, bet ir patį vadovą. Gal net vadovui pakaktų išmokti suvaldyti savo smarkaujantį EGO ir EQ natūraliai sektų greta arba bent jau neatsiliktų per stipriai.
Kuo dar EGO intelektas svarbus? Tuo, kad jis yra visuomet greta atsakomybės.
Atsakomybė prasideda, ne kažkur-kažkada, o čia ir dabar, nepaisant praeities įvykių ar ateities nežinomybės. Atsakomybė reikalauja atviro „susitikimo“ su realybe. Tačiau greta atsakomybės budi mūsų didis EGO, kuris slopina atsakomybę atitolindamas mus nuo realybės. Ta staigi reakcija ginantis, pykstant, kaltinant, projektuojant arba jaučiant kaltę, vengiant, neigiant, teisinantis. Abu keliai (puolėjo arba aukos) gina trapų EGO sukonstruotą savęs įvaizdį. Taip EGO priešinasi atsakomybės jausmui, kad išvengtų akistatos ir pokyčio.
Mūsų EGO apgauna mus paskatindamas mus matyti tai, ką ir kaip norime matyti, o realybė lieka kažkur anapus. Tuomet palaipsniui dingsta kontrolės pojūtis, atsiranda bejėgiškumas, slopsta energija…ir štai, tampame aplinkybių auka.
Gyvenime mes vis įkliūname į toksiškas aplinkas ar santykius, ne todėl, kad mums nepasisekė, o todėl, kad pasąmoningai mums reikia čia atsidurti, kad galiausiai suvoktume, kad tai ne mums, ne mūsų arba net kaip tik, tai apie mus. Pagaliau supratę ir suvaldę savo smarkaujantį EGO, mes darome kitus pasirinkimus ir veiksmus.
Nepageidaujamos aplinkybės žadina mūsų atsakomybę, tik jau mūsų pačių brandos klausimas – kada pažadins ir kur. Branda apima visus Q – ir intelekto, ir emocijų, ir EGO. Gal kartais verta savęs paklausti? Kokia EGO istorija šiandien gyvenu? Ar ginu savo trapų įvaizdį, ar ieškau realaus situacijos atspindžio? Kuo įtikėjau, kas stabdo mano augimą ir prasmingą buvimą?
Tik neskubėkime EGO „kalti prie kryžiaus“, jis vis vien „prisikels“. Tereikia su juo susipažinti ir tuomet pavyks susitarti – tai ir yra EGO intelektas. Tiems, kurie senokai jau „įtikėję“, pirmoji pažintis bus, kaip „šlapias skuduras per veidą“ arba lyg netekus pagrindo po kojomis – labai nejauku ir net grėsminga, ir netgi jausis šiokios tokios „pagirios“ po pažinties.
Gyvenime visai vertinga savo EGO paversti bendrininku, kad jis neblokuotų atsakomybės, netemdytų proto ir leistų pasireikšti emociniam intelektui. Tuomet tikėtina, kad pavyks susikurti trokštamą gyvenimą – ne tuščią, kaip Kim Ung-Yong sakė, o savitą, netobulą, bet džiuginantį 🙂
Savitai,
Jolita Knezytė
LinkedIn
