Prieš sakant man, kaip daryti teisingai ir geriau, prieš mokant mane kaip man susiimti ir veikti, prieš keliant man didelius planus pokyčiui manyje, kad tapčiau sėkminga naująja AŠ – prisimink – visa tai aš jau girdėjau, pradedant nuo darželio laikų.
Nėra lengva su, komplikuota be – grįžtamojo ryšio organizacijose bei asmeniniame gyvenime.
Nekorektiškai suteikiamas, o taip pat, ir priimamas, šis įrankis tampa pasitikėjimo, santykių ir motyvacijos griovėju. Tačiau, kai jo nėra, gresia problemų įsisenėjimas, pasitikėjimo tarp vadovų ir darbuotojų mažėjimas, komandos prastesnis darbų atlikimas. Tai galioja ir šeimoje bei tarp draugų.
Tobulo grįžtamojo ryšio proceso ar metodikos, deja, nėra. Juk jį suteikia ir priima žmogus apie žmogų.
Grįžtamasis ryšys apima bet kokią informaciją, kurią gauname apie save. Šiame procese gavėjas kontroliuoja ką daryti su grįžtamuoju ryšiu, kokią prasmę susikurti iš to ką išgirdo, ir rinktis – keistis arba ne. Žinoma, kaip suteikiamas grįžtamasis ryšys taip pat labai svarbu. Šiame procese gali tobulėti abi pusės, nes gavėjo reakcija yra taip pat grįžtamasis ryšys.
Manau, grįžtamojo ryšio priėmimui per mažai skiriama dėmesio, nors čia jo vaidmuo yra kritinis. Organizacijoms praverstų ugdyti savo komandas kaip priimti grįžtamąjį ryšį, tuomet nereikėtų tiek sukti galvos, o kaip dar čia jį suteikti, kad šį kartą jis būtų išgirstas ir skatintų norimą pokytį.
Pripažinkime, su tais, kurie linkę į save žvelgti atvirai, paprasčiau dirbti ir gyventi kartu. Kai esame atviri grįžtamajam ryšiui mūsų santykiuose yra daugiau pasitikėjimo ir humoro, ir bendradarbiaujame kur kas produktyviau bei sprendžiame problemas lengviau. O tokie žmonės, kurie nepriima grįžtamojo ryšio ar reaguoja gynybiškai, tiesiog sekina. Su jais jautiesi lyg beviltiškame nuolatinių beprasmių debatų ar konfliktų rate.
Išskirsiu keletą svarbių akcentų, kad grįžtamasis ryšys būtų abipusiai vertingas.
Kaip priimti grįžtamąjį ryšį? Kaip atpažinti ir suvaldyti pasipriešinimą, kaip įsitraukti ir prasmingai dalyvauti grįžtamojo ryšio pokalbyje? Kaip neprarasti pasitikėjimo ir likti smalsia(-iu), ir net kai grįžtamasis ryšys atrodo neteisingas, kaip iš jo gauti įžvalgų?
Suvokimas. Prieš reaguojant į grįžtamąjį ryšį ar imantis veiksmų kažką su juo daryti, pravartu įsitikinti, ar teisingai aš jį suprantu. Tai galioja ir davėjui – įsitikinti, ar mano grįžtamąjį ryšį teisingai suprato. Per dažnai nepasitikriname savo ir kitų interpretacijų ir liekame su iškreiptu supratimu, kuris laikui bėgant perauga į tylų pasipriešinimą, sabotažą ar tiesiog netikėtą išsiskyrimą. Kad suprastume, nebijokime būti pažeidžiamais ir klauskime bei tikslinkimės.
Emocijos. Pagauti emocijos, mes nustojame klausytis, mąstyti ir mokytis, tampame gynybiški, puolame arba užsisklendžiame. Svarbu emocijas atpažinti, suprasti kodėl jos kyla, tuomet galime efektyviai su jomis susitvarkyti ir prasmingai dalyvauti pokalbyje ar situacijoje. Treniruokimės, ir dar kartą, treniruokimės atpažinti emocijas. Vien jas atpažinus ir įsivardijus, jau didelė pažanga, o efektas – neigiamos emocijos susilpnėja, o teigiamos sustiprėja.
Mūsų emocijos ir kognityvinis suvokimas apibrėžia mūsų savastį ir daro įtaką mūsų elgesiui. Tai, kaip mes atpažįstame ir gebame reguliuoti savo emocijas turi didelę įtaką tam, kaip mus suvokia kiti ir kiek mums lengva/sunku „prieiti“ prie kitų.
Asmeniškumas. Ar aš pasitikiu grįžtamojo ryšio davėju, ar jis priešistorėje elgėsi su manimi pagarbiai? Nepriklausomai nuo atsakymo, mes galime atsiriboti nuo asmeniškumo ir išgirsti, kas išties mums būtų vertinga augant kaip asmenybėms ir keliant savo kompetencijas. Taip, tai subtilu, reikalauja tiek emocinio intelekto, tiek kritinio mąstymo.
Identitetas. Tai istorija, kurią pasakojame sau apie save, apie savo praeitį-ateitį. Mes dažnai reaguojame ir jaučiame nepatogumą todėl, kad savo galvos viduje sau sekame istoriją apie tai, ką šio pokalbio eiga „reiškia apie mane“. Patys pasakojame sau istoriją, patys dėl jos susinerviname ir tuomet apkaltiname kitą ir dar „statome jį už tai į vietą“. Mano istorija apie realybę yra tik mano istorija ir ji skiriasi nuo kito žmogaus istorijos. Grįžtamasis ryšys padeda suvokti savosios istorijos šališkumą. Kodėl neįsiklausyti į tuos, kurie turi santykį su mumis, kad istorija keistųsi taip, kad atsigręžus galėtume didžiuotis savimi? Leiskime sau pažvelgti iš kitos perspektyvos į situaciją-santykį-aš ir įsivertinkime, kaip tai gali padėti ateityje.
Aklosios zonos. Mes visi jų turime. Pvz.: Mes linkę sau nepriskirti tam tikrų emocijų (AŠ pozityvas). Savo „nuodėmes“ dažnai aiškiname situacija arba kontekstu, o kitų „nuodėmes“ matome kaip jų charakterio savybes. Savo elgesio įtaką kitiems paprastai vertiname pagal savo ketinimus, o ne pagal jų patiriamą įtaką. Ir t.t. ir pan. Kartais gali būti, kad grįžtamasis ryšys yra apie mūsų akląsias zonas. Būkime smalsūs ir įdėmiai įsiklausykime, netgi jeigu 90% informacijos yra netiesa, likę 10% gali būti labai naudingi.
Kad ir kokioje esame pozicijoje, kad ir kokias užduotis atliekame, organizacijoje ir bendrai gyvenime visada mus supa žmonės, iš kurių galime pasimokyti – puoselėkime besimokančios organizacijos/bendruomenės kultūrą suteikdami ir priimdami grįžtamąjį ryšį.
Suteikiant grįžtamąjį ryšį gana dažnai praleidžiamas pats pirmas žingsnis – atvirai sau pripažinti aiškiai suvokiant, ko aš siekiu? Mat užuot grįžtamuoju ryšiu „įneštume“ vertės į situaciją, santykius ar kito asmens augimą, ne retai nutinka taip, kad tiesiog kompensuojame savo neišspręstus psichologinius poreikius, nepastebėdami, kaip tai darome glostydami savo ego. Kad to išvengtume verta savęs paklausti: Koks mano tikslas suteikiant grįžtamąjį ryšį? Ar tai tinkamas tikslas iš mano pusės? Ar tai tinkamas tikslas iš gavėjo pusės?
Grįžtamojo ryšio priėmimas yra kaip svarstyklės balansuojančios tarp noro tobulėti/augti ir noro būti pripažintam/įvertintam. Tai verta įsidėmėti.
Kuomet darbuotojui ar artimam žmogui nesuteikiamas asmeninis pripažinimas, kiekvieną kartą grįžtamojo ryšio metu jis lauks pripažinimo, tad kita informacija bus sunkiai priimama, nes ne to tikimasi. Todėl būtina periodiškai skirti dėmesio būtent asmeninio pripažinimo grįžtamajam ryšiui.
Asmeninis pripažinimas – tai grįžtamasis ryšys apie tai, kad žmogaus pastangos į darbą ir santykius yra pastebėtos, vadovui ar artimajam tai rūpi ir šios pastangos yra vertinamos. Keli reikšmingi pastebėjimai suteikiant pripažinimą: jis turi būti specifinis ir konkretus, tikras, autentiškas, o pateiktas tokia forma, kurią gavėjas vertina.
Yra laikas asmeniniam pripažinimui, yra laikas ugdymui, yra laikas įvertinimui – nepainiokime visko viename pokalbyje ar vieno susitikimo metu.
Ugdomasis grįžtamasis ryšys suteikia pagreičio mokymuisi, padeda nukreipti žmogaus energiją ten, kur išties verta, ir tuo pačiu, gerina santykius. Šio pokalbio ašis yra santykis – atviras, palaikantis, nukreipiantis, padedantis pamatyti savo elgesį ir imtis veiksmų jį keisti norima linkme. Siekiant ugdyti geriau venkime vertinimų. Vietoje kritikos geriau duokime patarimą, kaip galima daryti geriau.
Įvertinimas – tai grįžtamasis ryšys apie tai „kur“ žmogus yra (progresas/regresas/užstrigęs), kokie keliami jam tikslai ir abipusis pasitvirtinimas, kad jis juda teisinga kryptimi. Vertinant patartina vengti etikečių. Etiketė – tai ne įvertinimas pagal kriterijus, o papildoma nuomonė ir apibendrinimas, kuri paprastai sukelia papildomas emocijas ir nesuteikia vertės gavėjui.
Testas sau prieš teikiant grįžtamąjį ryšį:
Ar aš esu pikta(-s)? Ar aš siekiu ugdyti ar nubausti? Ar aš galiu „paleisti“ kartėlį/nusivylimą?
Rekomendacija pokalbio struktūrai (ji tinkama ne tik grįžtamajam ryšiui):
- Perteikiu pašnekovui kokią informaciją esu surinkusi(-ęs), kuri mane paskatino susidaryti nuomonę, kad reikia mūsų pokalbio.
- Pateikiu savo versiją – kaip aš tą informaciją interpretuoju ir ką ji man signalizuoja, kokius jausmus paskatina, ką aš šiame pokalbyje noriu pasitvirtinti arba išsklaidyti.
- Padrąsinu pašnekovę(-ą) mano pateiktoje informacijoje ir nuomonėje surasti galimų neatitikimų ar netikslumų.
- Paskatinu pašnekovę(-ą) išreikšti-perteikti savo turimą informaciją, nuomonę ir jausmus aptariamos temos kontekste.
- Kalbu, ne su teisuolės(-io) kauke, bet su „subjektyvumo“ nuostata, t.y., kaip norinti(-s) suprasti situaciją, o ne kaip žinanti(-s) absoliučią tiesą.
Yra du požiūrio taškai, kurie duos skirtingą efektą:
- „aš žinau geriau“, „aš suprantu geriau“, „aš pozicijoj aukščiau“, tad tau paaiškinsiu ir tave pamokysiu;
- „siekiu padėti tau iš ten kur tu esi…“, „aš galiu ir klysti, todėl pažvelkime kartu…“, „man neramu/džiugu, man rūpi…“
Įsidėmėkime, bet koks žmogaus elgesys, kad ir koks neracionalus jis atrodytų, visuomet yra racionalus kokiame nors kontekste. Tad verta įsiklausyti ir suprasti, juk žmonės nesikeičia, kol jie nepasijaučia suprasti!
Auginantis grįžtamasis ryšis atspindi santykių kokybę su požiūriu „ne viską aš žinau“ ir tuo pačiu įsitraukiant į šį santykį net ir neturint užtikrintumo. Esminis faktorius pokalbio kokybėje yra ne įrankiai, o tu ir tavo elgesys.
P.S. Klaidinga prielaida: „Aš turiu pakankamai išminties, kad pati(-s) įsivertinčiau savo elgesį“. Prisiminkime, mes visi kartojame savo istorijas ir turime akląsias zonas, būkime išties išmintingi, pasinaudokime grįžtamuoju ryšiu.
Su linkėjimu priimti ir suteikti grįžtamąjį ryšį,
Jolita Knezytė
LinkedIn
